Ąžuolas įkūnija senųjų tikėjimų mitinį pasaulio sąrangos vaizdinį – Pasaulio medį: šakos priklauso dangiškajai sričiai, liemuo – žemiškajai būčiai, šaknys – chtoniškajai požemio tamsiųjų jėgų karalijai, kitaip tariant, čia pat ir Dievas, ir velnias. Ąžuolo prasmė – tai stiprybė.
Nebe mitinę, o istorinę Lietuvos simbolio prasmę ąžuolui suteikia Š. Laužadis: jam to devynšakio devynšaknio legendinio Lietuvos kamieno šaknys driekiasi toli per senovės baltų genčių žemes į visas puses iki Dniepro, Kijevo, Mozūrų ežerų, Vyslos, Aistmarių, iki jūros už Kuršo, Latgalos pakraščių, Dauguvos, Volgos, Okos. Beje, Š. Laužadis yra išleidęs ir knygą pavadinimu „Lietuvos ąžuolo šaknys“.
Ąžuolas suleidęs šaknis į daugelio tautų mitus; ir baltams, ir germanams, keltams ar slavams jis priklausęs vyriausiam iš dievų, griaustinio ir žaibų valdytojui. Lietuvių žyniai, pasak A. Miliauskaitės, išskaitydavę ateitį iš šventojo ąžuolo lapų šlamesio, panašiai kaip senovės graikų Dodonos orakulas – iš Dzeuso ąžuolo ošimo. Tos paralelės reiškia, kad ąžuolo šaknys įvairių Europos tautų senuosiuose tikėjimuose siekia neįžvelgiamą jų bendros priešistorės gelmę. Tai ąžuolo prasmė.
Kerojasi žemės senovė
Kai homo sapiens atsirado Europoje, ąžuolai čia jau augo milijonus metų. Tiesa, ne visą laiką. Ąžuolas neprisitaiko prie klimato pokyčių taip, kaip žmogus. O Žemės klimatas svyruoja, po milijonus metų trunkančių didžiųjų ledynmečių ateina atšilimo laikotarpiai. Per didžiausią planetos geologinėje istorijoje apledėjimą prieš 600–800 mln. metų Žemė buvo panaši į sniego gniūžtę. Dabar Žemė jau pustrečio milijono metų kaip įžengusi į naujo ledynmečio epochą, kuri prasidėjo baigiantis pliocenui; jį pakeitęs pleistocenas ir dabartinis holocenas išgyvena tebesitęsiantį pamažu vykstantį klimato atšalimą. Žinoma, ir per tą pastarąjį šąlantį milijonmetį keitėsi atšilimo ir atšalimo laikotarpiai, mūsų kraštą, pasitraukę keliolikai tūkstančių metų, vėl užklodavo ledynai. Tų trumpųjų ledynmečių ir gamtos atgijimo, jiems pasitraukus, pėdsakų geologai aptinka įvairiose Lietuvos vietovėse, pagal jas ir duoda pavadinimus toms klimato svyravimo fazėms.
Ąžuolo prasmė svarbi ir Lietuvos augalijos kaitai – nuo skurdžios tundros iki periodiškai suvešėdavusių plačialapių miškų. Ąžuolų klestėjimo laikotarpiai nebuvo ilgi. Mūsų holocene po paskutinio apledėjimo aukščiausias atšilimo kreivės taškas jau praeityje. Pasak V. Martišiūtės- Lapeikienės, ąžuolai mūsų krašte labiausiai tarpo prieš 5 000 metų, tuomet vidutinė temperatūra buvo apie 2,5 ˚C aukštesnė negu dabar.
Ąžuolai juosia visą šiaurės pusrutulį
Ąžuolai – Šiaurės pusrutulio medžiai. V. Čaplikas, apžvelgęs jų paplitimo geografiją, išskyrė tris augaviečių arealus: Azijos, besitęsiantį iki Japonijos, mūsų Europos ir Šiaurės Amerikos – tiesa, ten ąžuolų (matyt, tam tikrų rūšių, o jų yra daug) arealas siekia ir šiaurinį Pietų Amerikos pakraštį, o Kanadoje jie auga tik nedidelėje srityje pietuose, arčiau Atlanto.
Mūsų ąžuolai prisitaikę gyventi švelnaus vidutinio klimato juostoje. V. Čaplikas, nors ir ne dendrologas, lankydamasis svečiose šalyse, pasidomi ąžuolų gausumu ir jų augimo ypatumais; jis pasakojo Italijoje turėjęs progą akivaizdžiai įsitikinti didele ąžuolų priklausomybe nuo klimato sąlygų: šiaurėje – Lombardijoje, Pjemonte – ąžuolai jaučiasi puikiai, auga gražūs, dideli, toliau į pietus jie vis menkėja, susitraukę nuo karščio, o į pietus nuo Neapolio ąžuolų išvis nebematyti. Europoje ąžuolynai esą bene labiausiai išvešėję palei Reiną; Lietuvoje didžiausias Dūkštų ąžuolynas užima 300 ha, o, pavyzdžiui, Šveicarijoje Niderholzo ąžuolynas – 500 ha, ir tai nėra pats didžiausias ąžuolynas prie Reino.
Lietuvoje ąžuolų mažai
Lietuvoje geriausiai pažįstame paprastąjį ąžuolą (Quercus robur), tačiau galima sutikti ir kitų rūšių ąžuolų. Savaime auga dar ir bekotis ąžuolas (Quercus petraea); pasak E. V. Navio, Pietų Lietuvoje prie Simno galima pamatyti ištisą šių ąžuolų giraitę, ten mėgsta rinktis šernai, nes šio ąžuolo gilės saldžios. Lietuvoje dažnai sodinamas iš Šiaurės Amerikos atkeliavęs raudonasis ąžuolas (Quercus rubra); pamario krašte žemose, šlapiose vietose tiktų sodinti pelkinį ąžuolą (Quercus palustris), yra tinkamų mūsų kraštui rūšių ir formų aplinkai papuošti, pavyzdžiui, koloninis ąžuolas (Quercus fastigiata), makedoninis (Quercus troiana), burgundinis (Quercus cerris) ir kt. E. V. Navys apgailestavo, kad dabar mato visai kitą Lietuvos laukų kraštovaizdį, negu jį pamena iš jaunystės. Anuomet laukuose augo daug didelių pavienių ąžuolų, tačiau kažkas nusprendė, kad jie trukdo žemės ūkiui, todėl leista juos laisvai kirsti, pardavinėti, nors šie medžiai naudingi – stabdo eroziją, apie juos geriau auga žolė ganiavai, gyvuliai per karščius turi pavėsį, primelžiama daugiau pieno. Laukų ąžuolai ekologiškai vertingi, už globą jie atsimoka. Deja, juos išnaikinus, laukai dabar plyti tušti.
Ąžuolo prasmė būti paminklais
Lietuvoje daugiau nei šimtas išlikusių itin didelių senų ąžuolų paskelbti paminklais. Storiausias ir turbūt seniausias iš jų – Stelmužės ąžuolas, tačiau niekas negali pasakyti ir niekada nenustatys, kiek iš tiesų jam metų: viduje nebėra medienos. E. V. Navys juokavo: iš pradžių buvo skelbiama, kad ąžuolui apie 1 000 metų, vėliau, norint pripažinti jį seniausiu Europoje, „nustatyta“, kad jam 1 500 metų, paskui – 1 800 ir net 2 000 metų, galų gale apsigalvota – 1 500 metų. Iš tiesų pagal matmenis negalima spręsti apie medžio amžių. Pasak V. Navio, Europoje ne ąžuolas seniausias medis: seniausiam kukmedžiui – 3 000 metų, seniausiam kadagiui – 2 000 metų, nors dydžiu jie neišsiskiria.
V. Navys kalbėjo, kad mūsų pasididžiavimo objektas, Stelmužės ąžuolas aiškiai miršta, ir ne tik dėl senatvės, bet ir dėl klaidų stengiantis jį išsaugoti. 60 nuošimčių jo kamieno paviršiaus – jau be žievės. Valant ištrūnijusį kamieno vidų, buvo išvežta 14 sunkvežimių puvenų, o netinkamai jį konservavus, puvinys kyla į viršų, į šakas. Iš išorės negalima buvo pažeistų vietų apkalti varine skarda – jos oksidavimosi produktai kenksmingi; dabar apsaugai panaudota nerūdijančiojo plieno skarda – tai geriau, bet ji mažai bepagelbės. Manoma, kad dažnai itin vertingus ir žmones traukiančius medžius gamtoje ar parkuose galima apsaugoti vien tvorele aplink kamieną, visai negalvojama apie šaknis. Pasak E. V. Navio, aplink tvorelę lankytojai žemę sutrypia, šaknys negauna pakankamai oro, prasčiau įsigeria lietaus vanduo, giliau pasiekia įšalas – medis kenčia. Ąžuolai dabarčiai ir ateičiai Seni ąžuolai galiūnai ir lietuviui, ir vokiečiui, anglui, belgui ar danui kelia pasigėrėjimą ir pagarbą ne tik dėl išorinio įspūdžio bei skleidžiamos energijos – mes turbūt paveldėjome ir genuose išlaikėme ypatingą jausmą šiam medžiui iš gamtameldžių protėvių. Jis mums – gyvai juntamas ryšys su gimtąja žeme, joje gyvenusiais ir ją gynusiais jau seniai išmirusiais mūsų kraujo žmonėmis. Reikia tikėtis, kad J. Basanavičiaus tėviškėje besistiebiantis Tautinio atgimimo ąžuolynas būsimoms kartoms perduos tą patį jausmą, leis pajusti laiko dvasią, kuri pakeitė Lietuvos likimą ir iš kurios sudygo tasai ypatingas ąžuolynas.
Šiandien vaikščiodamas ąžuolyno kalvelėmis, imi stebėtis, kuo virsta anais Sąjūdžio proveržio laikais entuziastų grupelei staiga kilusi mintis. 39 ha plote nuo 1989 m. pavasario pasodinti 8 000 medelių jau virsta medžiais, susiveria jų lajos, virš galvos tiršta žaluma. Anot V. Stepulio, ši vieta stebėtinai gera ąžuolams augti: pagal skaičiavimų rezultatus, prieš 15 metų jo pasodintas asmeninis ąžuoliukas pasiekė vidutinišką 30 metų ąžuolo liemens apimtį.
Algimantas Karklelis Žurnalas „Baltijos miškai ir mediena”
Ąžuolo prasmė: kuo unikalus ąžuolas?
Ąžuolo prasmė – tai stiprybė ir pasaulio medis
Ąžuolo prasmė ir tikėjimai
Ąžuolas įkūnija senųjų tikėjimų mitinį pasaulio sąrangos vaizdinį – Pasaulio medį: šakos priklauso dangiškajai sričiai, liemuo – žemiškajai būčiai, šaknys – chtoniškajai požemio tamsiųjų jėgų karalijai, kitaip tariant, čia pat ir Dievas, ir velnias. Ąžuolo prasmė – tai stiprybė.
Nebe mitinę, o istorinę Lietuvos simbolio prasmę ąžuolui suteikia Š. Laužadis: jam to devynšakio devynšaknio legendinio Lietuvos kamieno šaknys driekiasi toli per senovės baltų genčių žemes į visas puses iki Dniepro, Kijevo, Mozūrų ežerų, Vyslos, Aistmarių, iki jūros už Kuršo, Latgalos pakraščių, Dauguvos, Volgos, Okos. Beje, Š. Laužadis yra išleidęs ir knygą pavadinimu „Lietuvos ąžuolo šaknys“.
Ąžuolas suleidęs šaknis į daugelio tautų mitus; ir baltams, ir germanams, keltams ar slavams jis priklausęs vyriausiam iš dievų, griaustinio ir žaibų valdytojui. Lietuvių žyniai, pasak A. Miliauskaitės, išskaitydavę ateitį iš šventojo ąžuolo lapų šlamesio, panašiai kaip senovės graikų Dodonos orakulas – iš Dzeuso ąžuolo ošimo. Tos paralelės reiškia, kad ąžuolo šaknys įvairių Europos tautų senuosiuose tikėjimuose siekia neįžvelgiamą jų bendros priešistorės gelmę. Tai ąžuolo prasmė.
Kerojasi žemės senovė
Kai homo sapiens atsirado Europoje, ąžuolai čia jau augo milijonus metų. Tiesa, ne visą laiką. Ąžuolas neprisitaiko prie klimato pokyčių taip, kaip žmogus. O Žemės klimatas svyruoja, po milijonus metų trunkančių didžiųjų ledynmečių ateina atšilimo laikotarpiai. Per didžiausią planetos geologinėje istorijoje apledėjimą prieš 600–800 mln. metų Žemė buvo panaši į sniego gniūžtę. Dabar Žemė jau pustrečio milijono metų kaip įžengusi į naujo ledynmečio epochą, kuri prasidėjo baigiantis pliocenui; jį pakeitęs pleistocenas ir dabartinis holocenas išgyvena tebesitęsiantį pamažu vykstantį klimato atšalimą. Žinoma, ir per tą pastarąjį šąlantį milijonmetį keitėsi atšilimo ir atšalimo laikotarpiai, mūsų kraštą, pasitraukę keliolikai tūkstančių metų, vėl užklodavo ledynai. Tų trumpųjų ledynmečių ir gamtos atgijimo, jiems pasitraukus, pėdsakų geologai aptinka įvairiose Lietuvos vietovėse, pagal jas ir duoda pavadinimus toms klimato svyravimo fazėms.
Ąžuolo prasmė svarbi ir Lietuvos augalijos kaitai – nuo skurdžios tundros iki periodiškai suvešėdavusių plačialapių miškų. Ąžuolų klestėjimo laikotarpiai nebuvo ilgi. Mūsų holocene po paskutinio apledėjimo aukščiausias atšilimo kreivės taškas jau praeityje. Pasak V. Martišiūtės- Lapeikienės, ąžuolai mūsų krašte labiausiai tarpo prieš 5 000 metų, tuomet vidutinė temperatūra buvo apie 2,5 ˚C aukštesnė negu dabar.
Ąžuolai juosia visą šiaurės pusrutulį
Ąžuolai – Šiaurės pusrutulio medžiai. V. Čaplikas, apžvelgęs jų paplitimo geografiją, išskyrė tris augaviečių arealus: Azijos, besitęsiantį iki Japonijos, mūsų Europos ir Šiaurės Amerikos – tiesa, ten ąžuolų (matyt, tam tikrų rūšių, o jų yra daug) arealas siekia ir šiaurinį Pietų Amerikos pakraštį, o Kanadoje jie auga tik nedidelėje srityje pietuose, arčiau Atlanto.
Mūsų ąžuolai prisitaikę gyventi švelnaus vidutinio klimato juostoje. V. Čaplikas, nors ir ne dendrologas, lankydamasis svečiose šalyse, pasidomi ąžuolų gausumu ir jų augimo ypatumais; jis pasakojo Italijoje turėjęs progą akivaizdžiai įsitikinti didele ąžuolų priklausomybe nuo klimato sąlygų: šiaurėje – Lombardijoje, Pjemonte – ąžuolai jaučiasi puikiai, auga gražūs, dideli, toliau į pietus jie vis menkėja, susitraukę nuo karščio, o į pietus nuo Neapolio ąžuolų išvis nebematyti. Europoje ąžuolynai esą bene labiausiai išvešėję palei Reiną; Lietuvoje didžiausias Dūkštų ąžuolynas užima 300 ha, o, pavyzdžiui, Šveicarijoje Niderholzo ąžuolynas – 500 ha, ir tai nėra pats didžiausias ąžuolynas prie Reino.
Lietuvoje ąžuolų mažai
Lietuvoje geriausiai pažįstame paprastąjį ąžuolą (Quercus robur), tačiau galima sutikti ir kitų rūšių ąžuolų. Savaime auga dar ir bekotis ąžuolas (Quercus petraea); pasak E. V. Navio, Pietų Lietuvoje prie Simno galima pamatyti ištisą šių ąžuolų giraitę, ten mėgsta rinktis šernai, nes šio ąžuolo gilės saldžios. Lietuvoje dažnai sodinamas iš Šiaurės Amerikos atkeliavęs raudonasis ąžuolas (Quercus rubra); pamario krašte žemose, šlapiose vietose tiktų sodinti pelkinį ąžuolą (Quercus palustris), yra tinkamų mūsų kraštui rūšių ir formų aplinkai papuošti, pavyzdžiui, koloninis ąžuolas (Quercus fastigiata), makedoninis (Quercus troiana), burgundinis (Quercus cerris) ir kt. E. V. Navys apgailestavo, kad dabar mato visai kitą Lietuvos laukų kraštovaizdį, negu jį pamena iš jaunystės. Anuomet laukuose augo daug didelių pavienių ąžuolų, tačiau kažkas nusprendė, kad jie trukdo žemės ūkiui, todėl leista juos laisvai kirsti, pardavinėti, nors šie medžiai naudingi – stabdo eroziją, apie juos geriau auga žolė ganiavai, gyvuliai per karščius turi pavėsį, primelžiama daugiau pieno. Laukų ąžuolai ekologiškai vertingi, už globą jie atsimoka. Deja, juos išnaikinus, laukai dabar plyti tušti.
Ąžuolo prasmė būti paminklais
Lietuvoje daugiau nei šimtas išlikusių itin didelių senų ąžuolų paskelbti paminklais. Storiausias ir turbūt seniausias iš jų – Stelmužės ąžuolas, tačiau niekas negali pasakyti ir niekada nenustatys, kiek iš tiesų jam metų: viduje nebėra medienos. E. V. Navys juokavo: iš pradžių buvo skelbiama, kad ąžuolui apie 1 000 metų, vėliau, norint pripažinti jį seniausiu Europoje, „nustatyta“, kad jam 1 500 metų, paskui – 1 800 ir net 2 000 metų, galų gale apsigalvota – 1 500 metų. Iš tiesų pagal matmenis negalima spręsti apie medžio amžių. Pasak V. Navio, Europoje ne ąžuolas seniausias medis: seniausiam kukmedžiui – 3 000 metų, seniausiam kadagiui – 2 000 metų, nors dydžiu jie neišsiskiria.
V. Navys kalbėjo, kad mūsų pasididžiavimo objektas, Stelmužės ąžuolas aiškiai miršta, ir ne tik dėl senatvės, bet ir dėl klaidų stengiantis jį išsaugoti. 60 nuošimčių jo kamieno paviršiaus – jau be žievės. Valant ištrūnijusį kamieno vidų, buvo išvežta 14 sunkvežimių puvenų, o netinkamai jį konservavus, puvinys kyla į viršų, į šakas. Iš išorės negalima buvo pažeistų vietų apkalti varine skarda – jos oksidavimosi produktai kenksmingi; dabar apsaugai panaudota nerūdijančiojo plieno skarda – tai geriau, bet ji mažai bepagelbės. Manoma, kad dažnai itin vertingus ir žmones traukiančius medžius gamtoje ar parkuose galima apsaugoti vien tvorele aplink kamieną, visai negalvojama apie šaknis. Pasak E. V. Navio, aplink tvorelę lankytojai žemę sutrypia, šaknys negauna pakankamai oro, prasčiau įsigeria lietaus vanduo, giliau pasiekia įšalas – medis kenčia. Ąžuolai dabarčiai ir ateičiai Seni ąžuolai galiūnai ir lietuviui, ir vokiečiui, anglui, belgui ar danui kelia pasigėrėjimą ir pagarbą ne tik dėl išorinio įspūdžio bei skleidžiamos energijos – mes turbūt paveldėjome ir genuose išlaikėme ypatingą jausmą šiam medžiui iš gamtameldžių protėvių. Jis mums – gyvai juntamas ryšys su gimtąja žeme, joje gyvenusiais ir ją gynusiais jau seniai išmirusiais mūsų kraujo žmonėmis. Reikia tikėtis, kad J. Basanavičiaus tėviškėje besistiebiantis Tautinio atgimimo ąžuolynas būsimoms kartoms perduos tą patį jausmą, leis pajusti laiko dvasią, kuri pakeitė Lietuvos likimą ir iš kurios sudygo tasai ypatingas ąžuolynas.
Šiandien vaikščiodamas ąžuolyno kalvelėmis, imi stebėtis, kuo virsta anais Sąjūdžio proveržio laikais entuziastų grupelei staiga kilusi mintis. 39 ha plote nuo 1989 m. pavasario pasodinti 8 000 medelių jau virsta medžiais, susiveria jų lajos, virš galvos tiršta žaluma. Anot V. Stepulio, ši vieta stebėtinai gera ąžuolams augti: pagal skaičiavimų rezultatus, prieš 15 metų jo pasodintas asmeninis ąžuoliukas pasiekė vidutinišką 30 metų ąžuolo liemens apimtį.
Algimantas Karklelis
Žurnalas „Baltijos miškai ir mediena”