Skandinaviškas minimalizmas interjere ir architektūroje

Nuo išorės blizgesio ir prabangos siekio – funkcionalumo, saikingumo ir natūralaus grožio link. Taip galima trumpai pristatyti aplinkai draugiškos architektūros filosofiją.

 Neginčytinos novatoriškų sprendimų architektūroje lyderės yra Šiaurės šalys. Ko galime pasimokyti iš kaimynių patirties, ar jau esame pasiruošę tokiems architektūriniams sprendimams ir kaip tai atrodytų realybėje?

Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje renginių cikle „Antras antradienis“ svečiavosi ir šviežiais įspūdžiais iš pažintinės kelionės apie aplinkai draugišką architektūrą Suomijoje ir Švedijoje dalinosi architektas Audrys Karalius ir pastatų atnaujinimo ekspertas Kęstutis Nėnius.

Pasak renginio svečių, pozityvus požiūris į aplinkai draugišką architektūrą ir konkretūs veiksmai yra visuomenės brandos požymis. Tokioje architektūroje išorinis blizgesys užleidžia vietą funkcionalumui ir natūraliam grožiui. Svarbu ekonomiškumas, ilgalaikiškumas ir neigiamo poveikio aplinkai mažinimas.

Ekologiškumas dažnai yra suvokiamas kaip prabanga, už kurią reikia mokėti daugiau. Tačiau Šiaurės šalių praktika rodo, jog ekologiški sprendimai ne tik nekainuoja daugiau, bet ir padeda sutaupyti, ypač ilgalaikėje perspektyvoje. Šiuolaikinėje architektūroje karaliauja šiltas minimalizmas ir mokomasi projektuoti pasinaudojant papildomai nekainuojančiais ištekliais – šviesa, erdve, kraštovaizdžiu ir novatoriškomis idėjomis.

Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva? „Kadangi esame Šiaurės šalių kaimynystėje, turime geras galimybes pasisemti patirties. O konkrečių rezultatų pasieksime tada, kai aplinkai draugišką architektūrą visuomenė rinksis pati, niekieno neverčiama“, – sako K. Nėnius.

 Piešdami tokios architektūros viziją Lietuvoje, vakaro svečiai pabrėžia, jog estetiškai Lietuvos architektūra yra unikali. Ji turi bruožų, kurie išskiria ją iš kitų. Lietuvos pastatuose pritaikius geriausią pasaulio technologinę patirtį, jie būtų ir jaukūs, ir ekonomiški, ir ekologiški.

* * *

Apie Skandinavišką kultūrą, gyvenimo būdą, architektūrą ir dizainą pasakoja architektas, straipsnių urbanistikos ir architektūros klausimais autorius, laikraščio „Statybų pilotas“ steigėjas ir vyriausiasis redaktorius Audrys Karalius.

“Sustainable” (angl. draugiška aplinkai, deranti) – geriau tą žodį vartoti negu suprasti. Kelionės metu vis bandžiau iš kolegų ištraukti, kaip jie supranta „sustainable“. Užuot man atsakę, jie kūrė naujadarus „sustainabliuoti“, „sustainabli” ir panašiai. Galop mes supratome, jog tai yra terminas, kuris gali būti naudojamas labai įvairiai.

Svarbu atstumas, išdėstymas erdvėje ir laike, nors pagal situaciją prioritetai gali keistis. Svarbu medžiaga ir sugaištas laikas kūriniui atlikti. Tai vienas iš kertinių skandinaviškos „sustainablybės” galų.

Architektūrai svarbu būti pastebėtai. Geroje architektūroje visada pastebimas sveikas ego, kuris būna rezultatyvus. Būnant Skandinavijoje, iškyla keli esminiai pastebėjimai. Sunku apibrėžti aplinkai draugišką architektūrą, tai daugiau pojūtis. Tai ne architektūra, o profesija, kai draugiški procesai įgauna aplinkai draugiškus pavidalus.

Jei Lietuvoje pamatytume panašius vaizdus, visų pirma kiltų mintis, jog tai privatu ir uždara, aptverta mažiausiai trijų kilometrų spinduliu, jog tai yra labai brangu ir prieinama tik labai siauram ratui. Tai vienas Alandų salų uostas, lankomas labai margos publikos – tiek turtingų, tiek visai paprastų žmonių, studentų. Skandinavijoje nėra visuomenės surikiavimo pagal pajamas, rangus. Mūsų akimis žvelgiant atsitiktinumas turėtų būti suvaidintas. Pvz, skaitydami „Čili kaimas“ architektūrinę kalbą, suprantame, jog kiekvienas rąstas yra arba gipsinis, arba plastmasinis, prisuktas prie silikatinių plytų, ir visa tai yra suvaidinta, netikra („pakazucha“), t.y. esu toks, bet stengiuosi būti kitoks, gyvenu su kauke. Gyvenimas be kaukės yra vienas „sustainabliausių“ reiškinių.

Skandinaviškas pastatas nebūtinai turi būti blizgantis, išpuoselėtas, prabangių medžiagų ir naujas. Naujumo kulto nebuvimas tarsi rodo tam tikrą visuomenės stabilumą, pasitikėjimą savimi, jokio poreikio kažką mėgdžioti, kažkam patikti ar apsimesti kažkuo kitu. Tai nėra kažkokios Rumšiškės, bet tai ir ne nuskurdusių, prasigėrusių, nesugebančių blizgiai gyventi bendruomenė. Jie tiesiog gyvena tokį aplinkai draugišką gyvenimą, kokį  gyveno jų tėvai ir seneliai, koks yra įprastas toje gamtinėje aplinkoje. Netgi degalinė gali būti pastatyta ant vandens prieplaukos, kai Lietuvoje bet koks statinys turi būti statomas ne arčiau 50 m. nuo vandens.

 Nenuostabu, jog visa tai atsispindi mokyklų architektūroje. Skandinavija, ypač Suomija, kuri buvo viena neturtingiausių, Islandija, investavo ne į asfaltą, greitkelius, bet į savo naudingas iškasenas – jaunus žmones. Pasak suomių, 51 proc. jaunimo turi universitetinį išsilavinimą, tai vienas didžiausių pasaulyje rodiklių. Tai atsispindi jų veikloje ir gyvensenoje.

Kalbama, jog Švedijos mieste Santane susispietę Stokholmo milijonieriai, tačiau triaukščių vilų čia nepamatysime. Jie stengiasi „pranokti“ vienas kitą savo kuklumu. Bendruomenei būdinga tai, jog be jokių rašytinių reglamentų supranta vieni kitus, nėra jokių plastikinių langų, stoglangių ir kitų pastatų pagerinimų, kurie būtų pastebimi plika akimi.

Vienas dalykas yra inžinerija ir kitas – filosofija. Ne kartą teko matyti pastatą, kuris pastatytas socialinėms reikmėms (ne Lietuvoje), gana gerai įrengtas, aprūpintas vienokia ar kitokia buitine technika, inžinierine įranga. Matosi, kaip jis atrodo po dviejų ar trijų metų, ten pagyvenus socialiai neformatiniams piliečiams, išeiviams iš Afrikos ir pan. Konfliktas tarp aplinkos ir žmogaus kaip išnaudotojo bet kokiu atveju yra toks didelis, jog žmogus vienaip ar kitaip, net nesąmoningai realizuoja savo tam tikras nuostatas.

Tad pastatai, jų architektūra turi santykį su visuomene, kuris ne visada yra teigiamas. Mano manymu, pastatų renovavimas turėtų prasidėti nuo tų bobučių, kurios gyvena užsibarikadavusios savo terpėje. Tokių bobučių yra ir kiekviename iš mūsų. Patekę į gamtinę aplinką, kur nėra pašalinės akies, ne visada elgiamės kultūringai. Iki „recyclingo“ kultūros reikia priaugti.

Švediško milijonieriaus namas netoli Stokholmo. Jo net nėra kaip nufotografuoti, nes neturi „normalaus“ fasado. Jis yra prie pat jūros, apačioje pririšta jachta. Pastato detalės parodo jo senovines pažiūras. Matyti akmens kultūra, jos santūrumas. Patalpoje vėsu, prateka upeliukas, kur laikoma gyva žuvis.

Žvelgiant į daugiabučių kvartalus, galima teigti, jog tokia erdvė ten yra pakankamai humaniška. Viešos erdvės šiek tiek minkštesnės. Kalbant apie bažnyčias, nors skandinavai atrodytų, yra šalti, ne tokie jausmingi, jų bažnyčios gana jukios, ko nepasakysi apie lietuvių naująsias modernias bažnyčias.

Lietuvoje trūksta santykio tarp valdžios-investuotojo-architekto-naudotojo, jog būtų galima pastatyti tokius statinius kaip Skandinavijoje. Skandinavijoje ryškus santykis su vandeniu kaip vienu vertingiausių natūralių gamtinių elementų. Žmogus kviečiamas būti arti vandens, gyventi, mėgautis juo.

Padarymas arba medžiaga susideda iš kelių esminių dalykų: natūralumas ir naudojimas to, ką turi; kuklumas vietoj klestinčio vartotojiškumo, taupumas vietoj ekshibicionizmo, pagarba istorijai ir tradicijoms vietoj naujumo kulto. Tai virsta stabilumu, pasitikėjimu savimi, savo bendruomene. Bendruomeniškumas yra esminė „sustainablumo” sąlyga, jo nebuvimas veda prie atsainaus požiūrio į aplinką. Eko visuomenė prieš ego visuomenę yra siektinas dalykas, kuris gali ateiti bendromis pastangomis ir bendru tikėjimu per terpę, kurios Lietuvoje šiandien stinga.

Parengė Vaidotas Jakuška